Zalavas - Juzefo Pilsudskio gimtinė
Juzefas Pilsudskis gimė 1867 metų gruodžio 5 dieną Švenčionių rajone esančiame Zalavo dvare. Jo motina buvo Marija Bilevičiūtė, kuri 1863 metais ištekęjo už žemaičių bajoro Juozapo Vincento Pilsudskio, aktyvaus 1863 m. sukilimo dalyvio Raseinių apskrityje. Pavoverės kaimo Šv. Kazimero bažnyčioje J. Pilsudskis priėmė pirmą gyvenime sakramentą, taip pat joje iki šių dienų išliko XIX a. krikštykla.
Kilus gaisrui ir sudegus dvarui , J.Pilsudskio šeima persikelia į Vilnių. Nuo 1874 m. Vilniuje lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, medicinos fakultetą. Už socialistinę veiklą buvo pašalintas iš universiteto. 1887—1892 m. ištremtas gyveno Sibire, po to grįžo į Vilnių,gyveno savo šeimos Adomavo dvare prie Tenenių, netoli Šilalės. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. tapo lenkų socialistų partijos vadovu, įsteigė laikraštį „Robotnik", jį redagavo.
1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją (PPS), ten susipažino su būsima žmona Maria Piłsudska. 1899 m. liepos 15 d. Paproč Dužos kaimo liuteronų bažnyčioje su ja ir susituokė. Kadangi ji buvo išsiskyrusi su kitu vyru, o katalikų bažnyčia neleido tuoktis iš naujo jau išsiskyrusiems žmonėms, todėl jie perėjo į liuteronybę ir susituokė liuteronų bažnyčioje. Susituokę apsigyveno Lodzėje, kur 1900 m. vasarį buvo suimti už anticarinę veiklą, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu nuvyko į Tokijų, pasiūlė organizuoti Rusijoje sabotažus ir nacionalinius judėjimus.
1906 m. gegužę Juzefas susipažino su Aleksandra Szczerbińska su kuria pradėjo slaptą romaną. Jo žmona Marija žinojo apie šį romaną, bet iki I pasaulinio karo vis dar gyveno kartu su Juzefu. 1907 m. PPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui, pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. užpuolė traukinį prie Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam partijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę ir gavo didžiųjų Europos šalių ir netgi JAV pritarimą.
Pilsudskis aktyviai kovojo už Lenkijos ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1914—1917 m. vadovavo lenkų legionams, kovojusiems prieš Rusiją Pirmajame pasauliniame kare. Siekė atkurti Lenkijos valstybę, su Lietuva, Gudija ir Ukraina turinčias autonomijos teises. Todėl kilo Lenkijos karinis konfliktas su Lietuvos valstybe ir 1920 m. karas su Sovietų Rusija dėl Ukrainos teritorijų. 1920 m. spalio 9 d. Pilsudskio iniciatyva iš Lietuvos buvo perimta Vilniaus krašto kontrolė.
1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.
1922—1926 m. laikinai pasitraukė iš valstybinės veiklos. 1926 m. gegužės mėn. Pilsudskis vadovavo kariniam valstybės perversmui, pasidarė valstybės diktatoriumi, įvedė autoritarinį režimą, apribojo seimo teises. 1926-1928 m. ir 1930 m. jis buvo premjeras, karo ministras ir ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius. 1930-1933 m. buvo išleistas 10 tomų jo raštų ir kalbų rinkinys. 1934 m. sausio 26 d. jo iniciatyva pasirašyta nepuolimo sutartis su Vokietija.
1935 metų gegužės 12 dieną didžiojo kovotojo širdis užgeso. pagal jo valią kūnas palaidotas Krokuvoje, o širdis Rasų kapinėse.
Kilus gaisrui ir sudegus dvarui , J.Pilsudskio šeima persikelia į Vilnių. Nuo 1874 m. Vilniuje lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, medicinos fakultetą. Už socialistinę veiklą buvo pašalintas iš universiteto. 1887—1892 m. ištremtas gyveno Sibire, po to grįžo į Vilnių,gyveno savo šeimos Adomavo dvare prie Tenenių, netoli Šilalės. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. tapo lenkų socialistų partijos vadovu, įsteigė laikraštį „Robotnik", jį redagavo.
1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją (PPS), ten susipažino su būsima žmona Maria Piłsudska. 1899 m. liepos 15 d. Paproč Dužos kaimo liuteronų bažnyčioje su ja ir susituokė. Kadangi ji buvo išsiskyrusi su kitu vyru, o katalikų bažnyčia neleido tuoktis iš naujo jau išsiskyrusiems žmonėms, todėl jie perėjo į liuteronybę ir susituokė liuteronų bažnyčioje. Susituokę apsigyveno Lodzėje, kur 1900 m. vasarį buvo suimti už anticarinę veiklą, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu nuvyko į Tokijų, pasiūlė organizuoti Rusijoje sabotažus ir nacionalinius judėjimus.
1906 m. gegužę Juzefas susipažino su Aleksandra Szczerbińska su kuria pradėjo slaptą romaną. Jo žmona Marija žinojo apie šį romaną, bet iki I pasaulinio karo vis dar gyveno kartu su Juzefu. 1907 m. PPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui, pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. užpuolė traukinį prie Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam partijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę ir gavo didžiųjų Europos šalių ir netgi JAV pritarimą.
Pilsudskis aktyviai kovojo už Lenkijos ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1914—1917 m. vadovavo lenkų legionams, kovojusiems prieš Rusiją Pirmajame pasauliniame kare. Siekė atkurti Lenkijos valstybę, su Lietuva, Gudija ir Ukraina turinčias autonomijos teises. Todėl kilo Lenkijos karinis konfliktas su Lietuvos valstybe ir 1920 m. karas su Sovietų Rusija dėl Ukrainos teritorijų. 1920 m. spalio 9 d. Pilsudskio iniciatyva iš Lietuvos buvo perimta Vilniaus krašto kontrolė.
1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.
1922—1926 m. laikinai pasitraukė iš valstybinės veiklos. 1926 m. gegužės mėn. Pilsudskis vadovavo kariniam valstybės perversmui, pasidarė valstybės diktatoriumi, įvedė autoritarinį režimą, apribojo seimo teises. 1926-1928 m. ir 1930 m. jis buvo premjeras, karo ministras ir ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius. 1930-1933 m. buvo išleistas 10 tomų jo raštų ir kalbų rinkinys. 1934 m. sausio 26 d. jo iniciatyva pasirašyta nepuolimo sutartis su Vokietija.
1935 metų gegužės 12 dieną didžiojo kovotojo širdis užgeso. pagal jo valią kūnas palaidotas Krokuvoje, o širdis Rasų kapinėse.